Kovo 12-oji – Švč. Trejybės dominikonų bažnyčios pašventinimo metinės

1223 metų kovo 12 dieną buvo pašventinta Švč. Trejybės bažnyčia, priklausanti Krokuvos dominikonams. Nors per amžius ji ne kartą degė, šventovė iki šiol saugo turtingą architektūrinį ir meninį paveldą, taip pat Krokuvos didikų šeimų bei prekybos gildijų pėdsakus.

Prieš dominikonų atėjimą čia stovėjo Krokuvos parapinė bažnyčia. 1222 m., kai į miestą atvyko dominikonai (vadinti Domini canes – Dievo šunys), bažnyčia buvo perduota jiems, o parapija perkelta į Šv. Marijos bažnyčią, esančią Centrinėje aikštėje.

XVII a.

XII a., per totorių antpuolį, bažnyčia buvo sugriauta. Po to prasidėjo naujos gotikinės šventovės statyba, trukusi kelis dešimtmečius. 1462 m. bažnyčioje kilo gaisras – pagal legendą jį sukėlė patys dominikonai, užsiėmę alchemija ir slaptuoju mokslu.

Vienu iš svarbiausių architektūrinių objektų laikoma renesansinė Šv. Hiacinto (Jaceko) koplyčia, sukurta pagal garsiosios Žygimanto koplyčios Vavelyje pavyzdį. Su šio šventojo figūra susiję gausūs pasakojimai: nuo gydomojo vandens iki velnių išvarymo. Pasakojama, kad bažnyčioje iki šiol girdėti jų klyksmai.

1850 m. - mišios sudegintoje bažnyčioje

1850 m. vadinamasis „riešutų gaisras“ nuniokojo didelę miesto dalį, neaplenkė ir dominikonų bažnyčios. Tų pačių metų pabaigoje pradėtas atstatymas pagal architekto Teofilio Żebrowskio neogotikinį projektą.

pradžia XX a.

Ką verta pamatyti:
– gotikinį įėjimą su subtiliu augaliniu ornamentu
– bronzinį vėlyvosios gotikos antkapį Filipui Buonaccorsi (Kalimachui), vienam iš karaliaus Kazimiero Jogailaičio vaikų mokytojų
– Šv. Hiacinto ir Myškovskių koplyčias
– XIII a. vidinis vienuolyno kolidorius su dominikonų freskomis ir romanikos stiliaus portalu (įėjimas iš presbiterijos arba iš Stolarska gatvės) – dar vienas vertingas bažnyčios elementas, slepiantis unikalią Krokuvos dvasinę ir meninę istoriją.

Ši bažnyčia – gyvas miesto istorijos liudininkas. Tyliai pasakojantis apie praeitį tiems, kurie moka klausytis.